Ar Biblija moko tikinčiojo krikšto / kredokrikšto?

Ar Biblija moko tikinčiojo krikšto / kredokrikšto? Atsakymas



Krikštas daugelį metų buvo diskusijų tema krikščionių sluoksniuose. Tiesą sakant, tai jau buvo problema ankstyvojoje bažnyčioje. Paulius apie tai kalbėjo 1 Korintiečiams 1:13–16. Korintiečiai gyrėsi, kuris apaštalas juos pakrikštijo, ginčijosi, kieno krikštas geresnis. Paulius priekaištavo jiems už jų sektantiškumą ir baigė: Kristus mane atsiuntė ne krikštyti, o skelbti Evangelijos. Iš šio teiginio aišku, kad yra ryškus skirtumas tarp Evangelijos priėmimo ir krikšto veiksmo. Jie yra susiję, bet nėra vienodos svarbos.



Remiantis didžiąja dalimi Šventojo Rašto, krikštas vandeniu yra svarbus pirmasis žingsnis sekant Jėzumi kaip Viešpačiu. Jėzus buvo pakrikštytas (Mato 3:16; Luko 3:21) ir liepė Jo vardą išpažįstantiems sekti Jo pavyzdžiu, kad parodytų, jog jų širdys pasikeitė (Apd 8:16; 19:5). Tikinčiojo krikštas yra veiksmas, kuriuo tikintysis Jėzų Kristų pasirenka būti pakrikštytas, kad liudytų apie savo tikėjimą. Tikinčiojo krikštas taip pat vadinamas credobaptism – terminas, kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio tikėjimą, nurodant, kad krikštas yra tam tikros doktrinos ar tikėjimo išpažinimo simbolis.





Tikinčiojo krikštas aiškiai mokomas Apaštalų darbų 2 skyriuje. Šiame skyriuje Petras skelbia Evangelijos žinią Sekminių dieną Jeruzalėje. Šventosios Dvasios galia Petras drąsiai skelbia Jėzaus mirtį ir prisikėlimą bei įsako miniai atgailauti ir tikėti Kristumi (Apd 2:36, 38). Atsakymas į Petro evangelijos pristatymą užrašytas 41 eilutėje: Tie, kurie priėmė jo žinią, buvo pakrikštyti. Atkreipkite dėmesį į įvykių eiliškumą – jie priėmė žinią (Kristaus evangeliją) ir tada jie buvo pakrikštyti. Tik tie, kurie tikėjo, buvo pakrikštyti. Tą pačią tvarką matome Apaštalų darbų 16 skyriuje, kai išgelbėjamas Filipiečių kalėjimo prižiūrėtojas ir jo šeima. Jie tiki, o tada yra pakrikštyti (Apd 16:29–34). Apaštalų praktika buvo krikštyti tikinčiuosius, o ne netikinčius.



Tikinčiojo krikštas skiriasi nuo kūdikių krikšto tuo, kad kūdikis, neturintis supratimo apie Evangeliją, negali tikėti Kristumi. Tikinčiojo krikštas reiškia, kad žmogus išgirsta Evangeliją, priima Kristų kaip Gelbėtoją ir pasirenka būti pakrikštytas. Tai jo ar jos pasirinkimas. Kūdikių krikšto metu pasirenka kažkas kitas, o ne krikštijamas vaikas. Tie, kurie krikštija kūdikius, dažnai moko, kad vandens krikštas yra priemonė, per kurią žmogui suteikiama Šventoji Dvasia. Šią mintį jie pagrindžia pirmiausia Petro žodžiais Apaštalų darbų 2:38: Atgailaukite ir kiekvienas tebūnie pakrikštytas Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės. Ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Tie, kurie laikosi šios doktrinos, mano, kad kūdikio krikštas išskiria vaiką ir užtikrina išgelbėjimą. Niekur Šventajame Rašte net nenumanoma kūdikių krikšto praktika. Kai kurie nurodo keletą užuominų apie apaštalus, krikštijančius šeimyną (Apd 11:14; 16:15, 33), darant prielaidą, kad namuose buvo kūdikiai, tačiau tai yra daugiau nei sakoma tekste.



Naujajame Testamente krikštas vandeniu buvo natūralus išganingojo tikėjimo ir atsidavimo Jėzui kaip Gelbėtojui ir Viešpačiui rezultatas (Apd 2:42; 8:35–37). Kadangi kūdikiai ir maži vaikai negali priimti pagrįsto sprendimo išpažinti Jėzų Viešpačiu, jų krikštas neturi dvasinės reikšmės. Jei kūdikių krikštas suteiktų kūdikiui teisę su Dievu, tada būtų išgelbėti tik vaikai, kurių tėvai to troško. Tie, kurie neturėjo tikinčių tėvų, būtų pasmerkti kaip kūdikiai, o tai neturi biblinio pagrindo. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad Dievas teisia kiekvieno žmogaus širdį ir sprendžia arba apdovanoja kiekvieną pagal jo, o ne jo tėvų sprendimus (Romiečiams 2:5–6, Jeremijo 17:10; Mato 16:27; 2). Korintiečiams 5:10).



Kiti moko, kad krikštas vandeniu yra išganymo reikalavimas, lygus atgailai ir Jėzaus išpažinimui Viešpačiu (Romiečiams 10:8–9). Nors Biblijos pavyzdžiai rodo, kad krikštas dažniausiai iškart po atsivertimo, Jėzus niekur nemokė, kad krikštas ką nors išgelbėtų. Paskutinės vakarienės metu Jis pasakė: Tai yra mano sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti (Mato 26:28). Tikėjimas Jo pralieto kraujo galia yra viskas, ko reikia, kad kalti nusidėjėliai būtų teisūs prieš Dievą. Romiečiams 5:8–9 sakoma: Bet Dievas mums parodo savo meilę: kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus. Kadangi dabar esame išteisinti jo krauju, juo labiau būsime išgelbėti nuo Dievo rūstybės per jį!

Jei krikštas buvo reikalingas norint patekti į amžinąjį gyvenimą, tai Jėzus buvo neteisingas sakydamas vagiui ant kryžiaus: Šiandien būsi su manimi rojuje (Lk 23, 43). Vagis neturėjo galimybės pasikrikštyti prieš atsidūręs prieš Dievą. Jis buvo paskelbtas teisiu, nes tikėjo tuo, ką Dievo Sūnus daro jo labui (Jono 3:16; Romiečiams 5:1; Galatams 5:4). Galatams 2:16 paaiškinama, kad nieko, ką mes darome, negalime nei pridėti, nei atimti iš užbaigto Kristaus darbo mūsų labui, įskaitant krikštą: Žmogus nėra išteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu Kristumi Jėzumi. tikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti tikėjimu Kristumi, o ne įstatymo darbais; nes Įstatymo darbais joks kūnas nebus išteisintas.

Krikštas vandeniu yra svarbus pirmasis paklusnumo sekant Kristumi žingsnis. Tikintieji turi būti pakrikštyti. Tačiau krikštas yra rezultatas išganymo ne a pagalbininkas prie jo.



Top