Kaip galiu padidinti savo dvasinį įžvalgumą?

Atsakymas



Įžvalgumas apibrėžiamas kaip gebėjimo suvokti ir suvokti tai, kas neaišku, savybė; ko nors suvokimo veiksmas; galia pamatyti tai, kas paprastam protui nėra akivaizdu. Apibrėžime taip pat pabrėžiamas tikslumas, kaip ir gebėjimas pamatyti tiesą. Dvasinis įžvalgumas – tai gebėjimas atskirti tiesą nuo klaidos. Tai yra esminis dalykas norint turėti išminties.

Ginčai ir debatai supa dvasinę tiesą, nes ji neaiški. Jėzus, kalbėdamas savo mokiniams apie fariziejus, pasakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, bet jiems duota ne“ (Mt 13, 11). Šėtonas apakino netikinčiųjų protus (2 Korintiečiams 4:4), todėl Dievas turi apšviesti žmogaus protą, kad galėtume suprasti tiesą. Neįmanoma pasiekti išminties be Dievo. Jis suteikia įžvalgą arba ją atima (Jobo 12:19-21).



Kai kurie klaidingai apibrėžė dvasinį įžvalgumą kaip Dievo duotą blogio ar gero dvasinio buvimo suvokimą – gebėjimą atskirti, ar kambaryje yra demonas. Nors kai kurie žmonės gali turėti šį gebėjimą, tai nėra biblinė prasmė įžvalgumas . Dvasinis įžvalgumas galiausiai yra susijęs su išmintimi ir gebėjimu atskirti tiesą nuo klaidos.



Išmintis įasmeninama 1 Patarlių skyriuje ir apibūdinama kaip kažkas, kurį galime pažinti (20-33 eil.). Biblija sako, kad Jėzus Kristus yra Dievo išmintis (1 Korintiečiams 1:30). Todėl išmintis arba dvasinis įžvalgumas yra kažkas, kas kyla pažinus Jėzų Kristų. Pasaulio būdas gauti išminties skiriasi nuo Dievo būdo. Išmoktas pasaulio įgyja žinių ir taiko protą žinioms spręsti problemas, statyti pastatus ir kurti filosofijas. Tačiau Dievas tomis priemonėmis nepadaro savęs pažinimo prieinamu. Pirmajame laiške korintiečiams 1:18-31 sakoma, kad išminčių išmintis žlugdo Dievas, kuris duoda išmintį kvailiems ir silpniesiems per ryšį su Jėzumi Kristumi. Taip joks žmogus negali pasigirti Jo akivaizdoje (29 eilutė). Mes mokomės būti dvasiškai įžvalgūs, pažindami Jį.

Negerai turėti žinių ar turėti išsilavinimą ir negerai pasitelkti protą bei logiką sprendžiant problemas. Tačiau dvasinio įžvalgumo tokiu būdu pasiekti nepavyks. Ją reikia duoti tikinčiajam apreiškus Jėzui Kristui, o paskui išvystyti ugdant teisumą (Hebrajams 5:14) ir maldą (Filipiečiams 1:9). Hebrajams 5:11-14 parodoma, kaip ugdomas dvasinis įžvalgumas. Rašytojas kalba tiems, kurie tapo negirdėti, o tai reiškia, kad jie iškrito iš dvasios įžvalgumo praktikos. Hebrajams rašytojas sako, kad kiekvienas, kuris gyvena pienu (o ne kietu maistu, kurio trokšta subrendęs žmogus), yra neįgudęs teisumo žodžio; tačiau subrendęs krikščionis buvo nuolat mokomas atskirti gėrį nuo blogio. Pagal šią ištrauką raktai tampa Dievo Žodžio (kuriuo mes apibrėžiame teisumą) ir nuolatinės praktikos (per kurią įgyjame patirties).



Taigi, kaip padidinti dvasinį įžvalgumą? Pirma, pripažindami, kad Dievas yra vienintelis, galintis padidinti išmintį, melskitės už ją (Jokūbo 1:5; Filipiečiams 1:9). Tada, mokantis ir praktikuojantis išmintis atskirti gėrį nuo blogio, eikite į Bibliją, kad sužinotumėte tiesą ir, apmąstydami Žodį, sustiprintumėte tiesą.

Kai bankas samdo darbuotoją, jis mokomas atpažinti padirbtus banknotus. Galima būtų manyti, kad geriausias būdas atpažinti klastotę būtų ištirti įvairius padirbinius. Problema ta, kad kiekvieną dieną atsiranda naujų padirbinių. Geriausias būdas atpažinti padirbtą kupiūrą yra gerai žinoti tikrąjį daiktą. Išstudijavę autentiškus vekselius, banko kasininkai neapgauna, kai atsiranda klastotė. Tiesos žinojimas padeda jiems atpažinti melą.

Štai ką krikščionys turi daryti, kad išsiugdytų dvasinį įžvalgumą. Turime taip gerai pažinti autentiškumą, kad pasirodžius netikrui galėtume jį atpažinti. Žinodami ir paklusdami Dievo Žodžiui, nuolatos praktikuodami būsime mokomi atskirti gėrį nuo blogio. Sužinosime Dievo charakterį ir valią. Tai dvasinio įžvalgumo širdis – gebėjimas atskirti pasaulio balsą nuo Dievo balso, jausti, kad tai teisinga ar tai neteisinga. Dvasinis įžvalgumas atbaido pagundą ir leidžia nekęsti to, kas blogis; laikykis to, kas gera (Romiečiams 12:9).

Top