Kaip krikščionis turėtų žiūrėti į racionalizmą prieš empirizmą?

Kaip krikščionis turėtų žiūrėti į racionalizmą prieš empirizmą? Atsakymas



Racionalizmas prieš empirizmą yra filosofinė diskusija apie tai, kaip žmonės įgyja žinių. Yra daugybė tezių, susijusių su racionalizmu ir empirizmu. Empirikai į pasaulį, esantį už savęs, žiūri kaip į žinių šaltinį, o racionalistai į pasaulį savyje žiūri kaip į žinių šaltinį. Empiristas mano, kad mes negalime iš tikrųjų kažko žinoti, prieš tai neišnagrinėję susijusių empirinių įrodymų, tai yra, ką galime pamatyti, užuosti, girdėti, liesti ar paragauti. Mes mokomės konkrečiais būdais patirdami mus supantį pasaulį. Racionalistas teigtų, kad žmonės turi įgimtų žinių, kurios kyla ne iš patirties, o tiesiog egzistuoja mumyse nuo gimimo. Remdamasis šiomis įgimtomis žiniomis, racionalistas taip pat mano, kad žmonės gali mąstyti apie naujas žinias. Diskusijos tarp racionalizmo ir empirizmo sutelktos į takoskyrą tarp mokslinio metodo naudojimo ir savo loginio pagrindo (nepriklausomo nuo išorinių įrodymų), kad būtų galima pasiekti tiesą.



Garsus racionalistas Rene Descartes'as pasakė: „Aš manau, vadinasi, aš esu“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad kadangi turime minčių ir idėjų, kurios kyla a priori (be išankstinio supratimo), galime žinoti, kad egzistuojame arba kad esame tikri. Kita vertus, empiristas turi grumtis su tuo, ar jis – ar išvis kas nors – iš tikrųjų egzistuoja, ar ne. Jei viskas, kuo jis turi pagrįsti tikrovę, yra pojūčiai arba jo paties skausmo ar malonumo jausmai, nėra jokios garantijos, kad jis pats nėra holograma ar kažkieno vaizduotės vaisius. Jis galėjo gyventi sapne, įstrigęs komoje. Jam nėra jokio būdo tuo įsitikinti. Racionalistas sako: Nesąmonė, tu žinai, kad esi tikras, ir aš taip pat, ir viskas. Jums nereikia papildomų įrodymų, kad patvirtintumėte savo egzistavimą. Tu galvoji, vadinasi, esi.





Kalbant apie krikščionišką požiūrį į racionalizmą ir empirizmą, tikintysis Dievą turėtų pradėti nuo tų pačių klausimų, nuo kurių pradeda bet kuris filosofas: kaip man žinoti, kad žinau tai, ką žinau? Kai žiūriu į mane supantį pasaulį, kaip galiu būti tikras, kad suprantu jį teisingai? Kai aš nagrinėju savo mintis, kaip užtikrinti, kad mano mintys ir jų nagrinėjimas būtų teisingos? Atsakymas į šiuos klausimus yra ne pasitikėjimas savimi ar savo protu, o pasitikėjimas Dievu.



Patarlių rašytojas liepia pasitikėti Viešpačiu visa širdimi ir nesiremti savo supratimu (Patarlių 3:5). Bet kas nors gali paklausti, kaip aš galiu žinoti, kad mano suvokimas apie šias Dievo žinias nėra pavaldus toms pačioms žmogiškoms klaidoms, kurioms būdingos kitos žinios? Atsakymą rasite kitoje eilutėje, Patarlių 3:6: Visais savo keliais pakluskite jam, ir jis ištiesins jūsų takus. Tai reiškia – ir tai yra visame Šventajame Rašte nuskambėjusi tema – tai, kad vienintelė Būtybė, kuri tikrai žino tai, ką žino, yra Dievas. Kadangi esame riboti, mūsų protas negali būti visiškai tikras dėl savo minčių ar žinių, nesvarbu, ar esame empiristai, žiūrintys į įrodymus, ar racionalistai, priklausantys nuo įgimtų žinių. Net ir tie, kurie įsivėlė į diskusiją apie racionalizmą prieš empirizmą, pripažins, kad žmogaus patirtis apima ir empirinių duomenų paiešką, ir priklausomybę nuo įgimtų žinių. Tačiau kiekvienas žmogus gali klysti, ir nė vienas pažinimo būdas nesuteiks mums tobulo supratimo. Štai kodėl turime pasitikėti Dievu, kad jis pateiks mums reikalingus atsakymus ir žinias (Jokūbo 1:5). Dievo Žodis yra tiesa (Jono 17:17).



Daugelis žmonių visuose tikėjimo etapuose stengiasi pasitikėti Dievu. Jobas, metęs iššūkį Dievui ir išgirdęs Dievo atsakymą, padarė išvadą, kad aš tikrai kalbėjau apie dalykus, kurių nesupratau, o apie dalykus, kurie man per daug nuostabūs, kad galėčiau žinoti (Jobo 42:3). Tokioje humanistinėje epochoje kyla pagunda manyti, kad savo jėgomis galime pakilti į bet kokį žinių aukštį, jei tik rasime tinkamą metodą. Tačiau Biblija mums sako, kad mūsų galia yra ribota ir kad turime pasitikėti Dievu, jei norime turėti taiką (Izaijo 26:3).



Jei nerimą kelia racionalizmo prieš empirizmą problema ar bet kokia kita filosofinė mįslė, prisiminkite Pauliaus raginimą tikintiesiems: dėl nieko nesijaudinkite, bet kiekvienoje situacijoje malda ir prašymas su padėka pateikite savo prašymus. Dievui. O Dievo ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Filipiečiams 4:6–7).



Top