Ar Paskutinės reformacijos judėjimas yra biblinis?

Ar Paskutinės reformacijos judėjimas yra biblinis? Atsakymas



Paskutinė reformacija yra judėjimas, kurį 2011 m. Danijoje įkūrė Torbenas Søndergaardas, kurio pagrindinė žinia yra grąžinti bažnyčią prie tikrosios Evangelijos ir praktikos, aprašytos Apaštalų darbų knygoje. Paskutinė reformacija siūlo mokinių mokymą savo pionierių mokymo mokykloje ir pionierių lyderystės mokykloje. Pavadinimas Paskutinė reformacija reiškia tai, kas atrodo: pirmoji XVI amžiaus reformacija buvo nesėkmė, nes jokia bažnyčia šiandien neduoda tikrų vaisių. Paskutinė reformacija egzistuoja tam, kad sugrąžintų bažnyčią dėmesį į mokinystę, ligonių gydymą ir charizmatines dovanas.



Paskutinės reformacijos judėjimas neturi jokio oficialaus doktrininio teiginio, išskyrus Apaštalų darbų knygą. Søndergaardo pasekėjai Apaštalų darbus laiko pagrindiniu šių dienų krikščionių vadovu. Jie yra atsargūs ir nevadina savęs bažnyčia, nes mano, kad tradicinė bažnyčios struktūra ir praktika yra nebiblinė.





Nors Paskutinė Reformacija trokšta, kad žmonės įtikėtų Kristumi ir augtų Jame, judėjimas skatina kai kuriuos nebiblinius mokymus. Pirma, Paskutinė Reformacija moko krikštyti vandeniu kaip išganymo dalį. Pagal Paskutinę reformaciją krikštas yra ne tik simbolis, bet ir neatsiejama laisvės nuo nuodėmės gavimo dalis. Iš jų oficialios svetainės: Kai Petras atsistojo ir pasakė: atgailaukite, kaip Jėzus padarė, ir pasikrikštykite, kad atleistumėte savo nuodėmes, kaip Jėzus mums įsakė, padarykite tai. Pakluskime Jėzui ir skelbkime pilną Evangeliją. Šventasis Raštas moko, kad išganymas yra malone per tikėjimą (Efeziečiams 2:8–9). Pridėjus bet kokį religinį darbą, pavyzdžiui, krikštą vandeniu, pažeidžiama pati malonės samprata (Romiečiams 11:6).



Antrasis nebiblinis paskutinės reformacijos mokymas yra paleidimo praktika. Pagal Paskutinę reformaciją visi krikščionys turi būti paleisti; tai yra, juos visus reikia išmokyti gydyti ligonius, skelbti Evangeliją, išvaryti demonus ir pan., juos išimant ir parodant, kaip tai padaryti (ten pat). Sergantiems liepiama liepti skausmui/ligai pasitraukti. Šventajame Rašte niekada nemokoma minties, kad turėtume kalbėtis su ligomis. Be to, mintis, kad kiekvienas krikščionis gali ir turi išgydyti ligonius, visiškai prieštarauja Biblijos mokymui. Naujajame Testamente tik kai kuriems žmonėms buvo suteikta galia išgydyti kitus, o ne kiekvienas ligonis buvo išgydytas (2 Timotiejui 4:20).



Apaštalų darbų knygoje išgydymai iš tikrųjų įvyko, tačiau buvo gilesnis tikslas – tai buvo ne apie stebuklą, o apie Stebuklų darytoją. Stebuklai Apaštalų darbuose buvo susiję su apaštalų žinios tiesos patikrinimu prarastajam pasauliui. Evangelija niekada nebuvo apie stebuklus, o apie Dievo nuteisinimą per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kaip ir dauguma šiuolaikinių gydymo būdų, paskutinės reformacijos mokinių atliekami gydymo būdai skiriasi nuo Šventajame Rašte aprašytų gydymo būdų dėl gydomų ligų rūšių. Biblijoje užfiksuoti išgijimai nebuvo nedideli skausmai. Jėzus ir apaštalai išgydė tuos, kurie buvo visiškai aklūs (Jono 9), raupsais (Lk 17:12–15), visą gyvenimą patyrusiais paralyžiumi (Apd 3:1–8) ir edema (Lk 14:1–4). Jie netgi prikėlė mirusiuosius (Jono 11:38–44; Apaštalų darbai 9:36–42). Paskutinės reformacijos mokiniai taikosi į nedidelius dalykus – sąnarių sustingimą, nugaros skausmus ir t. t. – dalykus, kuriuos protas ar adrenalinas gali laikinai įveikti, kad atrodytų kaip nuolatinis išgijimas. Patogiai tokie išgijimai nėra akivaizdūs.



Trečiasis nebiblinis Paskutinės reformacijos mokymas yra jos dėmesys išlaisvinimo tarnybai, idėja, kad kiekvienas tikintysis gali išvaryti piktąsias dvasias. Taip, dvasinis karas egzistuoja (Efeziečiams 6:12), bet nėra biblinio įsakymo krikščionims išvaryti demonus ir nėra biblinio pavyzdžio, kuris tiksliai parodytų, kaip tai padaryti. Jei demonų išvarymas būtų kiekvieno Kristų tikinčiojo darbas, tai Naujasis Testamentas tikrai taip būtų kažkur turi komandą tai padaryti arba nurodymus, ką daryti.

Kiti abejotini Paskutinės reformacijos mokymai yra susiję su kalbų dovanos ir Dvasios krikšto, kaip atskiro nuo išganymo, akcentavimu. Biblija moko, kad Šventoji Dvasia ateina į tikinčiojo gyvenimą išganymo metu – jei esi išgelbėtas, vadinasi, esi pakrikštytas Dvasia (1 Korintiečiams 12:13). Kalbėjimas kalbomis buvo dovana ankstyvojoje bažnyčioje (1 Korintiečiams 12, 14), tačiau tos kalbos buvo žinomos kalbos, naudotos Evangelijai perduoti. Biblijoje aišku, kad ne visi tikintieji turėtų kalbų dovaną (1 Korintiečiams 12:30).

Beveik kiekviename viešame pareiškime Torbenas Søndergaardas atskleidžia latentinį priešiškumą bažnyčios valdžiai. Paskutinės reformacijos judėjime matome itin smerkiančią kalbą bažnyčios atžvilgiu ir Biblijos vadovavimo bažnyčioje atmetimą. Tai atspindi gilesnę Torbeno Søndergaardo kovą, kuris tiki, kad Dievas jam pasakė, kad bažnyčia yra tokia sugedusi, kad jis turi atstatyti ją pagal Apaštalų darbų modelį. Priešingai, Martyno Liuterio, Jono Kalvino, Ulricho Cvinglio ir kitų reformatorių tikslas buvo ne sugriauti ar ignoruoti bažnyčią, o ją išvalyti ir pertvarkyti.

Torbenas Søndergaardas taip pat moko Šventumo doktrinos, tikėdamas, kad įmanoma gyventi be nuodėmės ir kad laisvė nuo nuodėmės yra krikšto panardinimu produktas. Tie, kurie yra pakrikštyti, turi galimybę gyventi visiškai aukščiau nuodėmės. Tačiau Šventasis Raštas moko visai kitokio. Apaštalas Paulius kalba apie savo kovą su savo nuodėminga prigimtimi Romiečiams 7:15–25. Bibliškai mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti, kad vis dar nusidedame (1 Jono 1:10). Neigti, kad mūsų gyvenime yra nuodėmės, yra ne kas kita, kaip dvasinis išdidumas.

Daugelio Paskutinės Reformacijos doktrininių problemų esmė yra ta, kad jie kaip savo doktrininį teiginį naudoja Biblijos knygą, kuri nėra iš esmės doktrininė. Apaštalų darbų knyga yra istorinė knyga, o ne teologinis traktatas. Paskutinė reformacija daro didelę klaidą laikydamas pasakojimą kaip įsakymą – Apaštalų darbų knygą pasakoja laikas, kai tikintieji kalbėjo kalbomis, bet niekada komandas visiems tikintiesiems kalbėti kalbomis. Be to, Paskutinė reformacija nusprendžia ignoruoti pereinamąjį Apaštalų darbų pobūdį ir laiko įvykius Apaštalų darbuose kaip normą visiems tikintiesiems visais amžiais. Apaštalų darbuose aprašyta istorija turi parodyti, kaip Dievas padėjo bažnyčios pamatus (žr. Efeziečiams 2:20) ir kaip Jis perėjo iš Izraelio į bažnyčią kaip Jo liudytojas pasaulyje, iš Senosios Sandoros į Naująją Sandorą ir nuo Jėzaus tarnybos iki apaštalų tarnybos. Dėl to Apaštalų darbuose yra labai mažai tiesioginių bažnyčios mandatų – mūsų nurodymai ir jų teologinis pagrindas yra laiškuose.

Dėl savo dėmesio išgydymams ir kalboms, mokymo apie atgimimą per krikštą, bažnyčios vadovavimo atmetimo ir naujų apreiškimų ieškojimo Paskutinės reformacijos judėjimas nėra biblinis.



Top