1 Jono knygos santrauka

1 Jono knygos santrauka – Biblijos apžvalga Autorius: 1, 2 ir 3 Jonas nuo seniausių laikų buvo priskirtas apaštalui Jonui, kuris taip pat parašė Jono evangeliją. Atrodo, kad turinys, stilius ir žodynas leidžia daryti išvadą, kad šie trys laiškai buvo skirti tiems patiems skaitytojams, kaip ir Jono evangelija.



Rašymo data: 1 Jono knyga greičiausiai buvo parašyta 85–95 m.



Rašymo tikslas: Atrodo, kad 1 Jono knyga yra santrauka, kurioje daroma prielaida, kad skaitytojai žinojo apie Evangeliją, kurią parašė Jonas, ir suteikia tikrumo dėl jų tikėjimo Kristumi. Pirmajame laiške nurodoma, kad skaitytojai susidūrė su gnosticizmo klaida, kuri antrajame amžiuje tapo rimtesnė problema. Kaip religijos filosofija, ji laikėsi nuomonės, kad materija yra blogis, o dvasia yra gėris. Įtampos tarp šių dviejų sprendimas buvo žinojimas arba gnosis, per kurį žmogus iš kasdienybės pakilo į dvasingumą. Evangelijos žinioje tai paskatino dvi klaidingas teorijas apie Kristaus asmenį: docetizmą, kuriame žmogus Jėzus laikomas vaiduokliu, ir kerintizmą, paverčiantį Jėzų dviguba asmenybe, kartais žmogiška, o kartais ir dieviška. Pagrindinis 1 Jono tikslas yra nustatyti tikėjimo turinio ribas ir suteikti tikintiesiems jų išganymo užtikrinimą.





Pagrindinės eilutės:



1 Jono 1:9: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis yra ištikimas ir teisus, atleis mums mūsų nuodėmes ir apvalys mus nuo visokio neteisumo“.



1 Jono 3:6: „Niekas, kuris jame gyvena, nenusidėja. Nė vienas, kuris ir toliau daro nuodėmę, nėra jo matęs ir nepažinęs“.



1 Jono 4:4 „Jūs, vaikeliai, esate iš Dievo ir juos nugalėjote, nes tas, kuris yra jumyse, yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje“.

1 Jono 5:13: „Tai rašau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte, jog turite amžinąjį gyvenimą“.

Pagrindinis žodis yra „žinios“ ir su jais susiję žodžiai, 1 Jono knygoje pasitaikantys mažiausiai 13 kartų.

Trumpa santrauka: Klaidingi dvasiniai mokytojai buvo didelė problema ankstyvojoje bažnyčioje. Kadangi nebuvo pilno Naujojo Testamento, kuriuo galėtų remtis tikintieji, daugelis bažnyčių tapo apsimetėlių aukomis, kurios mokė savo idėjas ir ėmėsi lyderių. Jonas parašė šį laišką, kad paaiškintų kai kuriuos svarbius klausimus, ypač susijusius su Jėzaus Kristaus tapatybe.

Kadangi Jono laiškas buvo apie tikėjimo Kristumi pagrindus, jis padėjo jo skaitytojams nuoširdžiai apmąstyti savo tikėjimą. Tai padėjo jiems atsakyti į klausimą: ar mes esame tikri tikintys? Jonas jiems pasakė, kad jie gali suprasti pažvelgę ​​į savo veiksmus. Jei jie mylėjo vienas kitą, tai buvo Dievo buvimo jų gyvenime įrodymas. Bet jei jie visą laiką ginčijosi ir kovojo arba buvo savanaudiški ir nežiūrėjo vienas į kitą, jie išduoda, kad iš tikrųjų nepažino Dievo.

Tai nereiškė, kad jie turi būti tobuli. Tiesą sakant, Jonas taip pat pripažino, kad tikėti reikia pripažinti savo nuodėmes ir ieškoti Dievo atleidimo. Kita svarbi Dievo pažinimo dalis buvo priklausomybė nuo Dievo apsivalyti nuo kaltės, pripažinti savo skriaudas prieš kitus ir pasitaisyti.

Jungtys: Viena iš dažniausiai cituojamų ištraukų apie nuodėmę yra 1 Jono 2:16. Šioje ištraukoje Jonas aprašo tris nuodėmės aspektus, primenančius pirmąsias ir labiausiai žemę drebinančias pagundas visame Šventajame Rašte. Pirmoji nuodėmė – Ievos nepaklusnumas – buvo jos pasidavimo toms pačioms trims pagundoms, kurias randame Pradžios 3:6, rezultatas: kūno geismui (tinka maistui); akių geismas (malonus akiai); ir pasididžiavimas gyvenimu (pageidautinas norint įgyti išminties).

Praktinis pritaikymas: 1 Jono knyga yra meilės ir džiaugsmo knyga. Tai paaiškina mūsų bendravimą su kitais ir su Jėzumi Kristumi. Tai skiria laimę, kuri yra laikina ir trumpalaikė, ir tikrą džiaugsmą, kurio 1 Jono laiške nurodo, kaip pasiekti. Jei paimsime Jono parašytus žodžius ir pritaikysime juos kasdieniame gyvenime, tikroji meilė, įsipareigojimas, bendrystė ir džiaugsmas, kurių trokštame, bus mūsų.

Apaštalas Jonas gerai pažinojo Kristų. Jis mums sako, kad mes visi galime turėti tokį artimą, intymų ryšį su Jėzumi Kristumi. Mes liudijame žmonių, kurie turėjo tiesioginį ir asmeninį ryšį su Juo. Evangelijos rašytojai pateikia savo tvirtai pagrįstą liudijimą apie istorinę tikrovę. Dabar, kaip tai taikoma mūsų gyvenimui? Tai mums paaiškina, kad Jėzus atėjo čia kaip Dievo Sūnus, kad sukurtų su mumis sąjungą, pagrįstą Jo malone, gailestingumu, meile ir priėmimu. Labai dažnai žmonės galvoja, kad Jėzus yra išvykęs į kokią nors tolimą vietą ir kad Jis tikrai nesirūpina mūsų kasdienėmis kovomis, problemomis ir rūpesčiais. Tačiau Jonas mums sako, kad Jėzus yra čia pat su mumis tiek paprastose, kasdieniškose mūsų gyvenimo dalyse, tiek sudėtingose, sielą veriančiose dalyse. Jonas kaip savo asmeninių išgyvenimų liudytojas liudija, kad Dievas tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių. Tai reiškia, kad Kristus atėjo čia gyventi su mumis ir jis vis dar gyvena su mumis. Kaip Jis vaikščiojo žeme kartu su Jonu, taip Jis eina per kiekvieną dieną su mumis. Turime pritaikyti šią tiesą savo gyvenime ir gyventi taip, tarsi Jėzus stovėtų šalia mūsų kiekvieną sekundę. Jei šią tiesą įgyvendinsime praktiškai, Kristus įneš į mūsų gyvenimą šventumo, padarydamas mus vis panašesnius į Jį.



Top