Ką Biblija sako apie atsiprašymą?

Ką Biblija sako apie atsiprašymą? Atsakymas



Atsiprašymas. Ach! Daugelis iš mūsų nekenčia, kad turime tai daryti. Sunku pripažinti, kai klydome, o dar sunkiau paprašyti, kad kažkas mums atleistų, ypač jei kaltas buvo kitas žmogus. Tačiau atsiprašymas yra dalis nuolankumo siekimo, o nuolankumas yra charakterio savybė, kurią Dievas labai vertina. Jokūbo 4:10 sakoma: „Nusižeminkite Viešpaties akyse, ir Jis jus išaukštins“. Atsiprašymas mus žemina primindamas, kad nesame tobuli ir mums reikia Dievo bei kitų žmonių atleidimo.



Tačiau mūsų minčių apie atsiprašymą gali nepakakti. Net suaugusieji gali elgtis kaip vaikai, kuriems mama tiesiog liepė paspausti ranką ir pasakyti, kad atsiprašau. Daug kartų tiesiog pasakymas, kad atsiprašau, nėra visiškas atsiprašymas, nes neatsižvelgiama į padarytos skriaudos lygį. Būna atvejų, kai netyčia atsitrenkiame į ką nors arba pasakome tai, ko neturėtume. Dėl šių mažų klaidų, padarytų be piktų kėslų, lengva atsiprašyti atsiprašau. Tačiau kai ką nors iš tikrųjų skriaudėme, tam žmogui reikia, kad patvirtintume sukeltą skausmą. Tikras atsiprašymas skamba maždaug taip: klydau ________. Žinau, kad įskaudinau tave ir atsiprašau, kad tai padariau. Ar prašau man atleisti? Kaip tai padaryti teisingai?





Karalius Saulius pateikė mums nepakankamo atsiprašymo pavyzdį. Jis nepakluso tiesioginiam Viešpaties įsakymui, ir Samuelis stojo prieš jį. Iš pradžių Saulius neigė bet kokius nusikaltimus, bet, kai buvo paspaustas, pripažino nusidėjęs Dievui. Vis dėlto jis kaltino savo nusižengimą noru įtikti žmonėms (1 Samuelio 15:24–26). Jis gailėjosi, kad buvo sučiuptas, bet nebuvo pakankamai nuolankus, kad iš tikrųjų pripažintų klydęs. Dievo nesužavėjo Sauliaus atsiprašymas ir jis atėmė iš jo karalystę (28 eilutė).



Kai žinome, kad skriaudėme Dievą ar ką nors kitą, Dievas tikisi, kad tai ištaisysime. Atgailaudami už tą nuodėmę, išpažindami ją ir gaudami Jo atleidimą, mes ištaisome reikalus su Dievu (1 Jono 1:9). Mes ištaisome reikalus su kitais atsiprašinėdami – pripažindami savo klaidas, prašydami atleidimo ir siūlydami atlyginti žalą (žr. Zachiejaus pavyzdį Luko 19:8). Kai ką nors skriaudėme, turėtume daryti viską, ką galime, kad tai ištaisytų. Susitaikymas su įžeistu broliu ar seserimi turėtų būti svarbiausias prioritetas (Mato 5:23–24).



Kai kas nors susipažįsta su mūsų nuodėme, turime būti pakankamai nuolankūs, kad pripažintume tiesą, atsiprašytume ir prašytume atleidimo. Jei kas nors ateina pas mus atsiprašyti už ką nors, ką padarė, turime būti pakankamai malonūs, kad galėtume atleisti. Pakęskite vienas kitą ir atleiskite vienas kitam, jei kas nors iš jūsų kam nors nusiskundžia. Atleiskite, kaip Viešpats jums atleido (Kolosiečiams 3:13; plg. Mato 18:21–22).



Jėzus pasakė: Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais (Mato 5:9). Dalis buvimo taikdariu yra lengvai pripažinti, kai klystame. Taikdariai atleidžia, kai reikia atleisti, ir atsiprašo, kai įžeidžia ką nors kitą (Efeziečiams 4:32). Kad ir kaip sunku kartais atsiprašyti, jis padeda mums tapti panašesniais į Jėzų, nes mus žemina ir moko apie malonę.



Top