Ką Biblija sako apie bendravimą?

Ką Biblija sako apie bendravimą? Atsakymas



Dvi svarbiausios komunikacijos rūšys yra tarp žmogaus ir Dievo bei tarp žmonių. Bendravimas yra daugiau nei tik mūsų gebėjimas kalbėti, bet ir klausytis. Kai mes bendraujame su Dievu, pirmoji to bendravimo dalis yra klausymas. Pagrindiniai Dievo bendravimo būdai su mumis yra per Jo Žodį (Romiečiams 10:17) ir per Šventąją Dvasią (Jono 14:26). Dievas kalba visiems tikintiesiems per Bibliją – tai viskas, ko mums reikia, kad pasiruoštume krikščioniškam gyvenimui (2 Timotiejui 3:16). Kad suprastume, kaip Dievas bendrauja su mumis, turime būti stropūs Jo Žodžio skaitymui, studijoms, mintinai ir apmąstymams. Bandymas sutrumpinti šį procesą, ieškant nebiblinių apreiškimų ar girdėdamas Dievo balsą, yra ne tik prieštaraujantis Raštams, bet ir atveria mus savo puolusios prigimties apgaulei (Jeremijo 17:9; Patarlių 3:5) arba, dar blogiau, demonų apgaulei. kurie visada ieško įsilaužimo į mūsų protus (1 Petro 5:8).



Šventosios Dvasios bendravimo su mumis funkcija pirmiausia yra įtikinti mus dėl nuodėmės (Jono 16:7-11), o paskui nukreipti į visą tiesą (Jono 16:13). Kai Jėzus išvyko, Jo mokiniai buvo labai sunerimę, nes prarado Jo guodžiantį buvimą. Tačiau Jis pažadėjo atsiųsti Dvasią, kuri paguostų, paguostų ir vadovautų tiems, kurie priklauso Kristui. Dvasia taip pat liudija mūsų dvasioms, kad mes Jai priklausome, ir taip mus užtikrina išgelbėjimas (Jono 14:16; 15:26; 16:7). Dvasia bendrauja su Tėvu už mus, užtaria ir meldžiasi už mus prieš sostą, ypač kai esame pavargę, nuliūdę ir negalime melstis už save (Romiečiams 8:26).





Mūsų pagrindinis bendravimo su Dievu būdas yra malda. Turime eiti pas Dievą maldoje dėl visų savo poreikių. Kai mums ko nors trūksta, Dievas sako, kad tai ne dėl Jo nesugebėjimo aprūpinti, o dėl mūsų stropumo stokos prašyti arba prašyti iš neteisingų motyvų (Jokūbo 4:2-3). Net Jėzus reguliariai melsdavosi dėl apribojimų, kuriuos prisiėmė žmogaus pavidalu (Lk 3:21; Morkaus 1:35; Mato 26:36). Nebegalėdamas bendrauti su Dievu akis į akį, kaip darė danguje, Jėzus dažnai ir karštai meldėsi, kad atkurtų intymų ryšį su Tėvu. Turime sekti Jo pavyzdžiu ir nuolat melstis (1 Tesalonikiečiams 5:17).



Antra, turime ištirti, kaip bendraujame su savo artimu žmogumi. Savaime suprantama, kad iš krikščionio lūpų neturi ištrūkti joks nešvankus bendravimas, nesvarbu, ar tai būtų juokaujama, ar rimtai (Kolosiečiams 3:8). Jokūbas aiškiai kalba šia tema Jokūbo 1:19: Mano brangūs broliai, atkreipkite dėmesį į tai: kiekvienas turi būti greitas klausytis, lėtas kalbėti ir lėtas pykti. Kai kalbame supykę, neparodome Dievo meilės. Nesvarbu, ar kalbamės su šeimos nariu, ar su nepažįstamuoju, mūsų bendravimas visada turėtų vykti meiliai. Priešingu atveju mūsų liudijimas bus sugadintas, kaip ir Jėzaus Kristaus vardas, kai Jo žmonės nesaugo savo liežuvio. Geriausias būdas įsitikinti, kad tai, kas ateina iš mūsų burnos, yra tyra, yra žinoti, kas yra mūsų širdyse. Kaip Jėzus priminė fariziejams: Iš širdies pertekliaus prabyla burna. Jei mūsų širdys yra pripildytos bedievystės, tai galiausiai išryškės mūsų kalboje, kad ir kaip stengtumėmės ją sulaikyti. Žinoma, svarbiausias mūsų pranešimas žmogui turėtų būti Mato 28:19-20 išsipildymas, kai perduodame Jėzaus Kristaus Evangeliją pasauliui, kuriam labai reikia ją išgirsti.



Tikintieji turėtų nuolat tikrinti savo bendravimą. Turėtume atsižvelgti į naujesnių komunikacijos formų, pvz., el. pašto ir tekstinių pranešimų, toną. Niekada neturėtume leisti, kad kompiuterio ekrano saugumas priverstų mus kalbėti griežtais ar bedieviškais žodžiais kitų atžvilgiu. Taip pat turėtume atsižvelgti į savo kūno kalbą ir veido išraiškas kitų atžvilgiu. Paprasčiausias žodžių nutylėjimas yra beprasmis, kai mūsų kūno kalba reiškia panieką, pyktį ar neapykantą kitam. Įsitraukę į pokalbį, ruošdamiesi kalbėti, turėtume užduoti sau šiuos klausimus: ar tai tiesa (Išėjimo 20:16)? Ar tai malonu (Titui 3:2)? Ar tai būtina (Patarlių 11:22)?





Top