Ką Biblija sako apie tėvus, paliekančius palikimą savo vaikams?

Atsakymas



Paveldėjimas buvo garbės ir paramos dovana, kurią patriarchas dovanojo savo sūnums (o kartais ir dukroms). Jis buvo skirtas šeimos aprūpinimui ir statusui. Dauguma paveldėjimo atvejų pirmoje Senojo Testamento pusėje nurodo, kad Dievas dovanojo izraelitams Pažadėtąją žemę – Dangiškasis Tėvas rūpinasi savo sūnumis ir dukterimis. Kadangi žemę Dievas davė atskiroms šeimoms, žmonėms nebuvo leista visam laikui disponuoti savo žeme. Jei reikėdavo jį parduoti, per Jubiliejaus metus jis turėjo būti grąžintas (Kunigų 25:23-38). Biblijoje buvo išdėstytos konkrečios šeimos turto paveldėjimo gairės: vyriausias sūnus turėjo paveldėti dvigubą dalį (Pakartoto Įstatymo 21:15-17); jei nebuvo sūnų, dukroms buvo leista paveldėti savo tėvo žemę (Skaičių 27:8); nesant tiesioginių įpėdinių, žemę galėjo paveldėti palankus tarnas ar tolimesnis giminaitis (Pradžios 15:2; Skaičių 27:9-11). Niekada žemė negalėjo pereiti kitai genčiai. Žemės perdavimo tikslas buvo užtikrinti, kad išplėstinė šeima turėtų paramos ir išgyvenimo priemonių. Buvo priimtas paveldėjimas, ir tik Patarlių 13:22 apie tai kalbama kaip apie ypatingą dorybę.



Naujajame Testamente kalbama ne apie fizinį, o apie dvasinį palikimą. Tiesą sakant, Luko 12:13–21 Jėzus sumenkina žemiškojo palikimo svarbą, aiškindamas, kad jis gali sukelti godumą ir turtų maniją. Daug geriau lobius kaupti danguje. Mūsų, kaip ir izraelitų, paveldas yra iš Dievo (Apd 20:32; Efeziečiams 1:11, 14, 18). Ir mes, kaip Abraomas (Hebrajams 11:8, 13), mes negausime savo palikimo per šį gyvenimą (1 Petro 1:4). Kas yra šis paveldėjimas? Psalmės 37:11 ir Mato 5:5 sakoma, kad tai visa žemė. Jokūbo 2:5 sakoma, kad tai Dievo karalystė, o Hebrajams 11:16 vadinama dangaus šalimi. Pirmajame laiške korintiečiams 2:9 sakoma, kad tai taip nuostabu, kad 'akis neregėjo ir ausis negirdėjo ir kas neįėjo į žmogaus širdį, visa, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli'. O Apreiškimo 21 skyriuje aprašomas naujas dangus ir nauja žemė, kur Dievas apsigyvens tarp savo žmonių ir pašalins ašaras, gedulą, skausmą ir mirtį.





Kaip tikintieji, nesame susaistyti Senojo Testamento įstatymo. Vietoj to turime laikytis dviejų didžiausių įsakymų – mylėti Dievą ir mylėti kitus (Mato 22:34-36). Senajame Testamente pateikiami praktiniai pavyzdžiai, kaip įvykdyti didžiausius įsakymus. Kalbant apie paveldėjimą, tai yra tėvų pavyzdys, užtikrinantis, kad jų šeima būtų pasirūpinta po jų mirties. Šiais laikais tai nebūtinai reiškia žemę ar net materialų turtą. Tai gali būti gero charakterio suteikimas, vaikų išsilavinimo užtikrinimas arba jų mokymas pagal profesiją. Tačiau kai dauguma žmonių galvoja apie tėvus, paliekančius palikimą savo vaikams, tai susiję su materialiniu turtu. Biblija neabejotinai palaiko idėją, kad tėvai paliks savo materialų turtą/turtą/turtą savo vaikams. Tuo pačiu metu tėvai neturėtų jausti pareigos viską kaupti savo vaikų palikimui, apleidžiant save. Tai niekada neturėtų būti kaltės ar pareigos klausimas. Atvirkščiai, tai turėtų būti meilės aktas, paskutinis būdas išreikšti savo meilę ir dėkingumą vaikams. Tačiau svarbiausia yra tėvų pareiga užtikrinti, kad vaikai žinotų apie paveldėjimą, kurį gaus, jei sektų Kristų. Tėvai turi mokyti savo vaikus apie Dievo lūkesčius (Įst 6:6-7; Efeziečiams 6:4) ir atvesti savo vaikus pas Kristų (Morkaus 10:14). Tokiu būdu tėvai gali kuo geriau aprūpinti savo vaikus.