Ką reiškia šauktis Viešpaties?

Ką reiškia šauktis Viešpaties? Atsakymas



Galime būti tikri, kad nelaimės metu Dievas nėra nei bejausmis, nei abejingas savo žmonėms. Jis mato mūsų ašaras, dalijasi mūsų sielvartu, supranta mūsų sielvartą ir girdi mūsų sielvarto ir kančios šauksmus. Mūsų Dievas nėra kurčias. Jis nenusigręžia nuo tų, kurie Jo šaukiasi ieškodami paguodos ir palengvėjimo.



Verkti – tai kalbėti garsiai, dažnai susijaudinusiu ar sielvartu. Šventasis Raštas kalba apie mūsų šauksmo objektą: mes šaukiamės Viešpaties. Tai yra, mes pakeliame savo balsą į Jį, prašydami pagalbos (žr. 1 Samuelio 7:8; Psalmyno 38:8; 107:13, 19). Kai Petras grimzdo bangose, jis šaukėsi Jėzaus, kad jį išgelbėtų, ir Jėzus tai padarė (Mato 14:30–31). Mūsų šauksmas Viešpačiui ne visada turi būti žodinis. Hana meldėsi apimta gilaus sielvarto. . . bet jos balso nebuvo girdima, nes ji meldėsi savo širdyje (1 Samuelio 1:10, 13). Dievas girdi ir mūsų tylius šauksmus.





Šauktis Viešpaties reiškia atskleisti mūsų absoliučią priklausomybę nuo Jo. Ašaringais prašymais pripažįstame savo žmogiškąjį silpnumą, silpnybes ir trūkumus – nesugebėjimą įveikti vis didėjančių problemų. Mūsų šauksmai rodo, kad pasitikime Juo, kad jis veiks mūsų vardu. Mes laisvai atiduodame savo valią Jo tobulai, suvereni valiai.



Kreipkitės į mane vargo dieną;


Aš išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane (Psalmė 50:15, ESV).



Viešpaties akys nukreiptos į teisiuosius
ir jo ausys į jų šauksmą.
Viešpaties veidas yra prieš tuos, kurie daro pikta,
kad nukirstų jų atminimą nuo žemės.
Kai teisieji šaukiasi pagalbos, Viešpats išgirsta
ir išvaduoja juos iš visų bėdų.
Viešpats yra arti sudužusių širdies
ir gelbsti sugniuždytus dvasioje (Psalmyno 34:15–18, ESV).

Tu sekite visus mano sielvartus.
Tu surinkai visas mano ašaras į savo butelį.
Kiekvieną įrašėte į savo knygą.
Mano priešai atsitrauks, kai šauksiuos tavęs pagalbos.
Tai aš žinau: Dievas yra mano pusėje! (Psalmė 56:8–9, NLT).

Viešpats palaiko visus, kurie krinta
ir pakelia visus, kurie nusilenkę.
Visų akys žvelgia į tave,
ir duodi jiems maistą tinkamu laiku.
Jūs atidarote ranką;
jūs patenkinate kiekvieno gyvo daikto troškimą.
Viešpats teisus visais savo keliais
ir malonus visuose savo darbuose.
Viešpats arti visų, kurie jo šaukiasi,
visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.
Jis išpildo troškimą tų, kurie jo bijo;
jis taip pat išgirsta jų šauksmą ir juos išgelbsti (Psalmynas 145:14–19, ESV).

Dievas klauso žmonių šauksmų jų sielvarto metu, bet Dievas taip pat išgirsta ir reaguoja į savo žmonių bendrus prašymus. Kai Egipte daugėjo hebrajų žmonių, padaugėjo ir jų kančių valdant faraonui geležiniais kumščiais. Išgirdęs gedulingą savo išrinktosios tautos šauksmą, Dievas išlaisvino izraelitus iš Egipto vergijos ir nuvedė į Pažadėtąją žemę. Nehemijas, prižiūrėjęs Jeruzalės atstatymą, rašė: „Tu matei mūsų tėvų sielvartą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros ir darėte ženklus bei stebuklus prieš faraoną ir visus jo tarnus bei visus jo krašto žmones, nes jūs žinojote, kad jie įžūliai elgėsi prieš mūsų tėvus. Ir tu susikūrei vardą, kaip yra iki šiol. Jūs perskyrėte jūrą prieš juos taip, kad jie ėjo per jūros vidurį sausuma, o jų persekiotojus įmetėte į gelmes kaip akmenį į galingus vandenis (Nehemijo 9:9–11).

Dievas taip pat girdi atgailaujančių nusidėjėlių, ieškančių atleidimo ir išlaisvinimo, šauksmus. Jėzaus palyginime apie du vyrus maldoje vienas žmogus yra patenkintas savimi; kitas turi atgailaujančią širdį. Klausykite, ką mūsų Gelbėtojas sako apie šiuos du vyrus:

Du vyrai įėjo į šventyklą melstis, vienas fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus, stovėdamas vienas, meldėsi taip: „Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip kiti žmonės, turto prievartautojai, neteisieji, svetimautojai ar net kaip šis muitininkas. pasninkauju du kartus per savaitę; Aš duodu dešimtinę iš viso, ką gaunu.“ Bet muitininkas, stovėdamas toli, net nepakėlė akių į dangų, bet mušėsi į krūtinę, sakydamas: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Aš sakau. tu, šis vyras nuėjo į savo namus teisus, o ne kitas. Nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Lk 18, 10–14).

Korumpuotas mokesčių rinkėjas, kaltės ir nuodėmės apimtas žydų išdavikas, sudaužyta širdimi kreipėsi į Dievą ir maldavo atleidimo. Fariziejus, gerbiamas religinis vadovas, laikė save ryškiu pamaldumo pavyzdžiu. Iš šių dviejų vyrų Dievas išgirdo tik muitininko balsą. Abu vyrai meldėsi, bet tik muitininkas tikrai šaukėsi Viešpaties.

Šventasis Raštas nemoko, kad turime kelti save už savo batų; verčiau turime eiti pas Jį bėdų metu. Dievui rūpi. Jis mus myli. Jis stovi su mumis ir už mus. Jam malonu ateiti į mūsų pagalbą. Galime pagrįstai daryti išvadą, kad savarankiškumas nėra klusnaus tikinčiojo atributas. Sunkumų metu turime šauktis Viešpaties.



Top