Kas yra moralinis reliatyvizmas?

Atsakymas



Moralinis reliatyvizmas yra lengviau suprantamas lyginant su moraliniu absoliutizmu. Absoliutizmas teigia, kad moralė remiasi universaliais principais (prigimtine teise, sąžine). Krikščionys absoliutistai mano, kad Dievas yra pagrindinis mūsų bendros moralės šaltinis, todėl ji yra tokia pat nekintanti, kaip ir Jis. Moralinis reliatyvizmas teigia, kad moralė nėra pagrįsta jokiu absoliučiu standartu. Atvirkščiai, etinės tiesos priklauso nuo kintamųjų, tokių kaip situacija, kultūra, jausmai ir kt.

Apie moralinio reliatyvizmo argumentus galima pasakyti keletą dalykų, kurie parodo jų abejotiną prigimtį. Pirma, nors daugelis argumentų, naudojamų bandant palaikyti reliatyvizmą, iš pradžių gali skambėti gerai, visuose juose slypi loginis prieštaravimas, nes jie visi siūlo teisingą moralinę schemą – tos, kurios mes visi turėtume laikytis. Bet tai pats savaime yra absoliutizmas. Antra, net vadinamieji reliatyvistai daugeliu atvejų atmeta reliatyvizmą. Jie nepasakytų, kad žudikas ar prievartautojas yra laisvas nuo kaltės tol, kol nepažeidė savo standartų.



Reliatyvistai gali teigti, kad skirtingos skirtingų kultūrų vertybės rodo, kad moralė yra santykinė skirtingiems žmonėms. Tačiau šis argumentas painioja individų veiksmus (ką jie daro) su absoliučiais standartais (ar jie turėtų tai daryti). Jei kultūra nustato teisingą ir neteisingą, kaip mes galėjome teisti nacius? Juk jie tik laikėsi savo kultūros moralės. Naciai klydo tik tuo atveju, jei žmogžudystė yra visuotinai neteisinga. Tai, kad jie turėjo savo moralę, to nekeičia. Be to, nors daugelis žmonių turi skirtingą moralės praktiką, jie vis tiek turi bendrą moralę. Pavyzdžiui, abortų šalininkai ir priešabortininkai sutinka, kad žmogžudystė yra neteisinga, tačiau nesutaria, ar abortas yra žmogžudystė. Taigi net ir čia absoliuti visuotinė moralė yra tiesa.



Kai kurie teigia, kad besikeičiančios situacijos keičia moralę – skirtingose ​​situacijose reikalaujama skirtingų veiksmų, kurie kitose situacijose gali būti neteisingi. Tačiau yra trys dalykai, pagal kuriuos turime spręsti apie veiksmą: situacija, veiksmas ir ketinimas. Pavyzdžiui, galime nuteisti ką nors už pasikėsinimą nužudyti (tyčia), net jei jam nepavyksta (veiksmas). Taigi situacijos yra moralinio sprendimo dalis, nes jos nustato kontekstą konkretaus moralinio veiksmo pasirinkimui (universaliųjų principų taikymui).

Pagrindinis reliatyvistų argumentas yra tolerancija. Jie teigia, kad sakyti, kad jų moralė yra neteisinga, yra netolerantiška, o reliatyvizmas toleruoja visas pažiūras. Bet tai klaidina. Visų pirma, blogis niekada neturėtų būti toleruojamas. Ar turėtume toleruoti prievartautojų požiūrį, kad moterys yra pasitenkinimo objektas, kurį galima skriausti? Antra, tai yra savęs nugalėjimas, nes reliatyvistai netoleruoja netolerancijos ar absoliutizmo. Trečia, reliatyvizmas negali paaiškinti, kodėl kas nors turėtų būti tolerantiškas. Pats faktas, kad turėtume toleruoti žmones (net kai nesutinkame), yra pagrįstas absoliučia moraline taisykle, kad visada turime elgtis su žmonėmis teisingai, bet tai vėlgi yra absoliutizmas! Tiesą sakant, be visuotinių moralės principų negali būti gėrio.



Faktas yra tas, kad visi žmonės gimsta su sąžine, ir mes visi instinktyviai žinome, kada buvome nuskriaudę arba kada nuskriaudėme kitus. Elgiamės taip, lyg tikėtume, kad kiti tai pripažins. Net vaikystėje žinojome skirtumą tarp sąžiningumo ir nesąžiningumo. Reikia blogos filosofijos, kad įtikintų mus, kad klystame ir kad moralinis reliatyvizmas yra tiesa.

Top