Kas yra dvasinio ugdymo judėjimas?

Dvasinio ugdymo judėjimas yra krikščioniška teologinė tradicija, pabrėžianti tikinčiojo vidinio gyvenimo svarbą asmeniniam pasikeitimui ir šventumo augimui. Tradicijos šaknys yra viduramžių vienuolių ir mistikų raštuose, tačiau pastaraisiais metais ją atgaivino tokie mąstytojai kaip Richardas Rohras, Jamesas Finley, Thomas Keatingas, Cynthia Bourgeault ir Parkeris Palmeris. Dvasinio ugdymo judėjimas pabrėžia keturias pagrindines temas: (1) mistinės patirties svarbą krikščioniškajame gyvenime; (2) įkūnyto dvasingumo, kuriame atsižvelgiama į mūsų fizinį ir emocinį aš, poreikį; (3) bendruomenės svarba dvasiniame augime; ir (4) kontempliatyvios pozos poreikis mūsų užimtame gyvenime.

Atsakymas



Dvasinio ugdymo judėjimas šiandien yra labai populiarus. Tačiau daugeliu atžvilgių tai yra žingsnis toli nuo Dievo Žodžio tiesos iki mistinės krikščionybės formos, ir ji tam tikru mastu įsiskverbė į beveik visas evangelines konfesijas. Ši dvasinio ugdymo idėja grindžiama prielaida, kad atlikę tam tikras praktikas galime būti panašesni į Jėzų. Dvasinio ugdymo šalininkai klaidingai moko, kad kiekvienas gali atlikti šiuos mistinius ritualus ir rasti Dievą savyje.



Labai dažnai dabartinio dvasinio ugdymo judėjimo šalininkai tiki, kad dvasinės disciplinos pakeičia ieškotoją, kai jis patenka į pakitusią sąmonės sritį. Dvasinio ugdymo judėjimui būdingi tokie dalykai kaip kontempliatyvi malda, kontempliatyvus dvasingumas , ir krikščioniška mistika .

Tiesa biblinis dvasinis ugdymas, arba dvasinis transformavimas, prasideda supratimu, kad esame nusidėjėliai, gyvenantys atskirai nuo Dievo. Mūsų sugebėjimai buvo sugadinti nuodėmės, todėl negalime patikti Dievui. Tikras dvasinis perkeitimas įvyksta tada, kai atsiduodame Dievui, kad Jis perkeistų mus, vadovaudamasis ir Šventosios Dvasios galia. Bent pusė kiekvieno Naujojo Testamento laiško yra nukreipti į tai, kaip gyventi Dievui patinkantį gyvenimą – paklusnumui ir visuose dalykuose paklusnumui Šventajai Dvasiai. Šventasis Raštas mus ne tik vadina atpirktaisiais, išgelbėtaisiais, šventaisiais, avimis, kareiviais ir tarnais, bet ir moko, kad tik Dvasios galia galime gyventi pagal tai, ką šie vardai reiškia.



Tolesnėse ištraukose aptariami įvairūs dvasinio ugdymo aspektai, Dievo darbas tikinčiojo gyvenime.



„Kurius jis iš anksto numatė, tuos ir iš anksto paskyrė būti panašius į savo Sūnaus atvaizdą, kad būtų pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Romiečiams 8:29). Čia yra perkeitimo tikslas: kad būtume panašūs į Kristų.

„Bet mes visi, atviru veidu žvelgdami į Viešpaties šlovę, tarsi Viešpaties Dvasia keičiamės į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę“ (2 Korintiečiams 3:18). Tai dalis ištraukos, kurioje mokoma, kad mes keičiamės į Kristaus atvaizdą ne laikydamiesi taisyklių ir įstatymų, o sekdami Dvasios vedimu tikėjimu.

„Kažkada ir mes buvome kvaili, nepaklusnūs, apgauti ir pavergti įvairiausių aistrų ir malonumų. Mes gyvenome pykčiu ir pavydu, buvome nekenčiami ir nekenčiami vienas kito. Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė, jis mus išgelbėjo ne dėl mūsų teisingų darbų, bet dėl ​​savo gailestingumo. Jis išgelbėjo mus per atgimimo ir atnaujinimo plovimą Šventąja Dvasia, kurią dosniai išliejo ant mūsų per Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją, kad, išteisinti Jo malone, taptume paveldėtojais, turinčiais amžinojo gyvenimo viltį“ Titui 3:3-7).

Čia Paulius primena mūsų gyvenimą prieš ir po. Mes atsiliepėme į „Dievo gerumą ir meilę“, kurį mums parodė Kristaus mirtis už mūsų nuodėmes, atgailavome už savo nuodėmes, o dabar reaguojame į nuolatinį Dvasios raginimą ir įgalinimą gyventi kitaip kaip Dievo vaikais. Dėl to mes buvome perkeisti „atgimimo ir atsinaujinimo Šventosios Dvasios dėka“ (5 eil.). Taigi tai yra tikras dvasinis ugdymas – mūsų dvasių pakeitimas Jo Dvasia į Kristaus paveikslą.