Kas yra vienybė Kristuje?

Atsakymas



Vienybė yra vienybės ir harmonijos būsena. Visi tikintieji Kristų yra susivieniję Kristuje. Mes palaikome ryšį, kuris mus vienija su Juo ir su kiekvienu kitu tikinčiuoju.

Jėzus meldėsi už savo mokinius – visus, kurie tikės Jį per amžius – kad jie visi būtų viena, Tėve, kaip tu manyje ir aš tavyje (Jono 17:21). Kai kurie žiūri į didelį krikščioniškų konfesijų susiskaldymą ir vadina tai didžiąja neatsakyta Kristaus malda. Tačiau Šventasis Raštas aišku, kad visi tikintieji yra susivieniję su Kristumi dėl mūsų santykių su Juo ir su visais kitais tikinčiaisiais. Mes visi esame toje pačioje šeimoje, nors kartais taip nesielgiame. Todėl vienybė Kristuje turi du aspektus – vienas yra objektyvus faktas, o kitas – subjektyvi patirtis.



Objektyvi ir subjektyvi vienybė gali būti tinkama bet kokiam skaičiui grupių, komandų ar net šeimų. Visus futbolo komandos narius vienija jų narystė grupėje. Jie nelaimi ir nepralaimi žaidimų individualiai. Asmenys prisideda prie grupės, bet būtent grupė laimi arba pralaimi – toks yra objektyvus faktas. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kai komanda neveikia vieningai. Gali atsirasti savanaudiškumas ir konkurencija, o kai taip atsitinka, komanda negali veikti kaip vienetas – tai subjektyvus aspektas. Asmenų elgesys komandoje neatitinka jų vienybės fakto su kiekvienu kitu komandos nariu.



Visi, kurie tiki Kristų, yra Jo kūno, bažnyčios, dalis. Naujajame Testamente tai aiškiai pasakyta. Efeziečiams 5:30 aiškiai sakoma: nes mes esame jo kūno nariai. Nesvarbu, ar krikščionis to nori, ar ne, jis yra Kristaus kūno dalis, todėl susivienijęs su kiekvienu kitu tikinčiuoju. Paulius naudoja kūno analogiją 1 Korintiečiams 12:12–21:

Kaip kūnas, nors ir vienas, turi daug dalių, bet visos jo dalys sudaro vieną kūną, taip yra su Kristumi. Mes visi buvome pakrikštyti viena Dvasia, kad suformuotume vieną kūną – ar žydai, ar pagonys, vergai ar laisvieji – ir mums visiems duota gerti ta viena Dvasia. Nepaisant to, kūnas susideda ne iš vienos dalies, o iš daugelio.



Jei koja pasakytų: „Kadangi aš nesu ranka, aš nepriklausau kūnui“, tai dėl šios priežasties nenustotų būti kūno dalimi. Ir jei ausis pasakytų: „Kadangi aš nesu akis, aš nepriklauso kūnui“, tai dėl šios priežasties nenustotų būti kūno dalimi. Jei visas kūnas būtų akis, kur būtų klausa? Jei visas kūnas būtų ausis, kur būtų uoslė? Bet iš tikrųjų Dievas įdėjo visas dalis į kūną, kiekvieną iš jų taip, kaip norėjo, kad jos būtų. Jei jie visi būtų viena dalis, kur būtų kūnas? Taip yra, yra daug dalių, bet vienas kūnas.

Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia!“ O galva negali pasakyti kojoms: „Man tavęs nereikia!“.

Žmogaus kūnas yra vieninga visuma. Jei viena dalis neveikia tinkamai, kenčia visas kūnas. Jei žmogus sudaužo nykštį plaktuku, skauda ne tik nykštį atskirai. Gali skaudėti ir kitas kūno dalis, sutrinka viso organizmo veikla. Tai galioja net tada, kai žmogus nežino apie sugedusią dalį. Jei vidaus organas nefunkcionuoja tinkamai, organizmui gali būti padaryta žala prieš atsirandant skausmui ar akivaizdžioms ligoms.

Lygiai taip pat bažnyčia turi vienybę Kristuje. Kaip Jo kūno dalis, kiekvienas narys turi atlikti tam tikrą darbą ir vietą, kur priklauso. Kai kuris nors atskiras narys nevykdo savo tikslo kūne, kenčia visas kūnas. Visi nariai yra vieningi ir dėl tos vienybės, kai elgiamasi individualistiškai arba savanaudiškai (ty elgiasi taip, lyg jis nebūtų kūno dalis), kenčia visas kūnas, nes, nepaisant jo veiksmų, atskiras narys vis dar yra vienybėje su visais kitais kūne.

Daugelis Naujojo Testamento įsakymų nukreipia krikščionis gyventi pagal savo poziciją ir parodyti savo vienybę Kristuje. Krikščionims neįsakyta tapti viena Kristuje – tai jau yra objektyvi tikrovė. Krikščionims liepiama, kad jų subjektyvi patirtis atitiktų objektyvų faktą. Paulius maldauja filipiečiams tokios vienybės: Todėl, jei esate vienybė su Kristumi padrąsinimo, jo meilės paguodos, dalijimosi Dvasia, švelnumo ir užuojautos, padarykite mano džiaugsmą pilną būti bendraminčiais, turėti vienodą meilę, būti viena dvasia ir vieno proto. Nieko nedarykite iš savanaudiškų ambicijų ar tuščio pasipūtimo. Verčiau nuolankiai vertinkite kitus aukščiau už save, nežiūrėdami į savo, o į kitų interesus (Filipiečiams 2:1–4). Jei krikščionys, kurie yra tos pačios komandos nariai, mato save konkuruojantys vienas su kitu, tada jie nežaidžia kaip komandos draugai. Jie negyvena egzistuojančios vienybės šviesoje.

Vienybė Kristuje reiškia, kad visi tikintieji palaiko ryšį su Kristumi ir kartu su kiekvienu kitu tikinčiuoju. Visi tikintieji yra vieni su kitais, nesvarbu, ar jie tai žino, ar ne, patinka tai ar ne, ar jaučiasi to ar ne. Krikščionių vienybės iššūkis yra gyventi pagal tos tikrovės tiesą. Kadangi visi esame vieno kūno nariai, turime taip gyventi. Tai reiškia, kad savo individualius poreikius turime pajungti viso kūno poreikiams ir panaudoti savo individualias dovanas viso kūno labui.

Vienybė Kristuje nereiškia, kad reikia panaikinti visus skirtumus tarp bažnyčių ar konfesijų. Atskiros bažnyčios ir konfesijos gali išlaikyti savo individualius bruožus ir akcentus, kartu dirbdamos tose srityse, kuriose susitaria. Pavyzdžiui, evangelikų baptistų bažnyčia ir evangelikų presbiterionų bažnyčia sutars dėl Evangelijos ir tikėjimo esminių dalykų, tačiau dėl skirtingų įsitikinimų apie krikštą šioms dviem bažnyčioms būtų neįmanoma tiesiog susijungti kaip viena bažnyčia. Bažnyčia gali užimti neutralią poziciją kūdikių krikšto klausimu; tačiau sunku suprasti, kaip bažnyčia galėtų to mokyti tėvus turėtų krikštyti savo kūdikius (kaip daro presbiterionų bažnyčios) ir kartu mokyti, kad tėvai turėtų ne krikštyti savo kūdikius (kaip baptistų bažnyčiose). Nors šios dvi grupės niekada negalėtų susijungti kaip viena vietinė bažnyčia ar denominacija, jos vis tiek gali bendradarbiauti kitose tarnybų pastangose, o atskiri asmenys kiekvienoje vietinėje institucijoje gali bendrauti ir mylėti vienas kitą.