Kodėl Adomui ir Ievai neatrodė keista, kad su jais kalbasi gyvatė?

Atsakymas



Įdomu tai, kad gyvatė/gyvatė, kalbanti Adomui ir Ievai, nėra vienintelis atvejis Biblijoje, kai kalba gyvūnas. Pranašą Balaamą subarė jo asilas (žr. Skaičių 22:21–35). Turime atsiminti, kad nors gyvūnai nemoka kalbėti, ten yra galingų būtybių (Dievas, angelai, Šėtonas, demonai), kurios sugeba tai, kas neįmanoma, įskaitant galimybę kalbėti gyvūnams. Dauguma mokslininkų mano, kad per gyvatę kalbėjo šėtonas Edeno sode, o ne pati gyvatė kalbėjo pati. Taigi, Pradžios knygos 3 pasakojimas nereiškia, kad gyvatės buvo tokio intelekto, kuris leistų joms kalbėti nuosekliai.

Vis dėlto, kodėl Adomui ir Ievai neatrodė keista, kad su jais kalba gyvūnas? Mažai tikėtina, kad Adomas ir Ieva taip pat žiūrėjo į gyvūnus. Mūsų laikais iš patirties žinome, kad gyvūnai nesugeba kalbėti tokiu pat lygiu kaip žmonės. Adomas ir Ieva neturėjo vaikystės, neturėjo ir kitų žmonių, iš kurių būtų galima pasimokyti. Atsižvelgiant į tai, kad Adomas ir Ieva tikriausiai buvo gyvi tik kelias dienas, jiems nėra beprasmiška manyti, kad gyvūnai geba kalbėti. Taip pat gali būti, kad tai nebuvo pirmasis kalbantis gyvūnas, su kuriuo susidūrė Adomas ir Ieva. Galbūt Šėtonas ar net pats Dievas anksčiau bendraudamas su Adomu ir Ieva naudojo gyvūnus. Sąskaitoje pateikta tiek mažai detalių, kad daug kas belieka spėlioti ir spėlioti.



Galiausiai Ieva atsakė gyvatei. Juk gyvatė akivaizdžiai kalbėjo jai suprantama kalba ir uždavė suprantamą klausimą. Taip pat tikėtina, kad Adomas buvo netoliese ir galėjo patikrinti, ar ji nieko neįsivaizduoja. Ne gyvatės kalbėjimas turėjo juos sunerimti. Greičiau tai buvo tai, kad jis privertė juos abejoti Dievo nurodymais (Pradžios 3:1), prieštarauti Dievui (Pradžios 3:4) ir suabejoti Dievo motyvais (Pradžios 3:5). To turėjo pakakti, kad Ieva ir Adomas nustotų kalbėtis su gyvate.



Top