Kodėl krikščionys praktikuoja vaikų indoktrinaciją?

Kodėl krikščionys praktikuoja vaikų indoktrinaciją? Atsakymas



Apibrėžimas indoktrinacija yra „doktrinos ar principų visumos nurodymas; partizaninio ar ideologinio požiūrio įskiepijimas“. Indoktrinacija vertinama kaip faktų kaip tiesos perteikimas, nesuteikiant gebėjimo kritiškai vertinti tuos faktus. Tokiu būdu mes visi indoktrinuojame vaikus. Pristatome drabužius nešiojimui, lovas miegui ir žaislus žaidimams. Kiekviena visuomenė yra sukurta remiantis principais, kurie leidžia jos piliečiams lengvai bendrauti vieni su kitais ir dirbti kartu siekiant bendrų tikslų. Krikščionys tėvai nesiskiria. Jie, kaip ir visi kiti tėvai, dažnai priima savavališkas taisykles, siekdami užtikrinti taiką ar patogumą. Krikščionys tėvai taip pat indoktrinuoja savo vaikus krikščionybe dėl trijų konkrečių priežasčių.

Jie tiki, kad krikščionybė yra tiesa. Skleisti tiesą turėtų būti bet kurio iš tėvų tikslas. Kitaip elgtis geriausiu atveju yra tinginystė, o blogiausiu – piktnaudžiavimas. Krikščionys tėvai indoktrinuoja savo vaikus krikščionybe, nes tiki, kad tai tiesa. Pirmajame laiške korintiečiams 2:12-13 sakoma: „Dabar mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią, kilusią iš Dievo, kad suprastume, ką Dievas mums dovanojo. Ir mes perteikiame tai žodžiais, kurių moko ne žmogiškoji išmintis, o Dvasia, aiškindami dvasines tiesas tiems, kurie yra dvasingi“. Perteikdami tiesą tėvai parodo savo meilę ir pagarbą savo vaikams.



Jie tiki, kad vaikams bus naudinga suprasti krikščionybę. Jei krikščionybė yra tiesa, tada mokytis apie ją bus naudinga. Mokytis apie Dievą, žmoniją, nuodėmę ir išganymą tampa be galo svarbu. Šventasis Raštas pateikia šį mokymą. Antrajame Timotiejui 3:16-17 sakoma: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokymui, barimui, taisymui ir teisumui auklėti, kad Dievo žmogus būtų kompetentingas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“. Tarp vaiko ir krikščionybės turėtų būti ryšys – vaikas mokosi, priima ir gyvena savo įsitikinimais. Jei santykiai nutrūksta kurioje nors dalyje, indoktrinacija tampa tuščiomis spėlionėmis.



Jie tiki, kad įgyvendina savo įsitikinimus. Kaip vaikas turi aktyviai dalyvauti krikščionybėje, kad gautų naudos, tėvai taip pat turi aktyviai dalyvauti krikščionybėje. Tai apima užtikrinimą, kad jų vaikai suprastų savo tikėjimą. Pakartoto Įstatymo 6:7-9 sakoma: „Šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau, bus tavo širdyje. Stropiai jų mokyk savo vaikus ir kalbėk apie juos sėdėdamas namuose, eidamas keliu, atsiguldamas ir atsikeldamas. Surišite juos kaip ženklą ant savo rankos, ir jie bus kaip priekiniai tarpai tarp jūsų akių. Užsirašyk juos ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų”. Jei tėvai tiki ir laikosi krikščionybės, tada jie tiki ir laikosi Šventojo Rašto raginimo perduoti tuos įsitikinimus.

Krikščionys tėvai indoktrinuoja savo vaikus krikščionybe, nes tiki, kad krikščionybė yra tiesa ir kad krikščionybės supratimas bus naudingas jų vaikams. Sumaišties ir smurto pasaulyje krikščionys tėvai tvirtai laikosi Šventojo Rašto pažado: „Išmokykite vaiką keliu, kuriuo jis turi eiti; net ir pasenęs jis nuo to nenukryps“ (Patarlių 22:6). Kritinis mąstymas turi tam tikrą vaidmenį tapti Kristaus sekėju; kiekvienas vaikas turi priimti asmeninį sprendimą sekti Kristumi. Tėvų pareiga yra paaiškinti tokio pasirinkimo svarbą. Indoktrinacija Šventajame Rašte yra veiksmingiausias būdas tai padaryti.



Top