Kodėl atrodo, kad keturios Evangelijos pateikia kitokią išganymo žinią nei visa kita Naujojo Testamento dalis?

Atsakymas



Turime nepamiršti, kad Biblija turi būti laikoma visuma. Knygos, einančios prieš keturias evangelijas, yra laukiančios, o kitos – aiškinamosios. Visoje Biblijoje Dievas reikalauja tikėjimo (Pradžios 15:6; Psalmė 2:12; Habakukas 2:4; Mato 9:28; Jono 20:27; Efeziečiams 2:8; Hebrajams 10:39). Išganymas ateina ne mūsų pačių darbais, o pasitikėjimu tuo, ką Dievas daro mūsų labui.



Kiekviena evangelija savotiškai pabrėžia Kristaus tarnystę. Matas, rašydamas žydų auditorijai, pabrėžia Jėzaus Senojo Testamento pranašystės išsipildymą, įrodydamas, kad Jis yra ilgai lauktas Mesijas. Markas rašo greitą, trumpą pasakojimą, užrašydamas stebuklingus Jėzaus darbus ir neužfiksuodamas ilgų Jo kalbų. Lukas vaizduoja Jėzų kaip vaistą nuo pasaulio ligų, pabrėždamas Jo tobulą žmogiškumą ir humanišką rūpestį silpnaisiais, kenčiančiais ir atstumtaisiais. Jonas pabrėžia Jėzaus dieviškumą, pasirinkdamas daug Jėzaus pokalbių ir posakių šia tema, taip pat įtraukdamas „ženklus“, įrodančius, kad Jis yra Dievo Sūnus.





Keturios evangelijos veikia kartu, kad pateiktų išsamų Jėzaus liudijimą, gražų Dievo Žmogaus portretą. Nors evangelijos šiek tiek skiriasi pagal temą, pagrindinė tema yra ta pati. Visi pristato Jėzų kaip Tą, kuris mirė, kad išgelbėtų nusidėjėlius. Visi įrašo Jo prisikėlimą. Nesvarbu, ar rašytojai pristatė Jėzų kaip Karalių, Tarną, Žmogaus Sūnų ar Dievo Sūnų, jie turėjo bendrą tikslą, kad žmonės Juo tikėtų.



Dabar gilinsimės į Evangelijų teologiją. Jonas apima daug tikėjimo teiginių ir įsakymų tikėti. Šie inkliuzai atitinka jo nurodytą tikslą, „kad patikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus; ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“ (Jono 20:31). Kitos evangelijos (sinoptikai) ne mažiau rūpinasi tuo, kad mes pasitikime Kristumi. Jų kreipimasis į tikėjimą yra ne toks atviras, bet toks pat tikras.



Jėzus skelbia, kad reikia teisumo, ir įspėja apie nuodėmės bausmę, kuri yra pragaras. Tačiau Jėzus visada pateikia Dievą kaip teisumo etaloną, o save – kaip teisumo priemonę. Be Kristaus teisumas nepasiekiamas, o pragaras neišvengiamas. Kalno pamokslas (Mato 5–7) yra pavyzdys:



- Kalno pamokslą Jėzus pradeda palaimintojo gyvenimo aprašymu (Mt 5, 1–12). Palaiminimai mums nesako, „kaip“ būti teisiems, o tiesiog apibūdina teisumą.

- Jis pristato save kaip Senojo Testamento įstatymo išsipildymą (Mato 5:17–18). Tai pagrindinė eilutė, nes norėdami užsitarnauti savo teisumą, turime vykdyti įstatymą; čia Jėzus sako, kad Jis tai padarys už mus.

– Jis sako, kad jokie mūsų pačių geri darbai nepateks į dangų (Mato 5:20). Tai dar vienas svarbus teiginys pamoksle. Fariziejai buvo religingiausi to meto žmonės, bet Jėzus sako, kad net ir jie nėra pakankamai geri, kad įeitų į dangų. Jėzus toliau sakys, kad gelbsti ne religinė sistema, o Jis pats.

- Jis gilina teisumo supratimą ir apibrėžia jį pagal Dievo standartą, o ne žmogaus įstatymo aiškinimą (Mt 5, 21–48). Jis paaiškina Dievo ketinimą už kelių Senojo Testamento įstatymų. Standartas yra toks aukštas, kad kiekvienas, net ir labiausiai atsidavęs religijos praktikas, yra kaltas prieš Dievą.

- Jis apibūdina tris populiarias religines veiklas – išmaldą, maldą ir pasninką – kaip veidmainiškas, kai jas praktikuoja išoriškai tikintieji (Mato 6:1–18). Jėzaus dėmesys, kaip ir ką tik minėti įstatymai, yra žmogaus širdies būklė, o ne darbai, kuriuos galime pamatyti.

- Jis įspėja, kad teismo dieną bus „daug“ tokių, kurie atliks didelius darbus Dievui, tačiau bus nusigręžę nuo dangaus (Mato 7:21–23). Nurodoma priežastis ta, kad Jėzus niekada jų nepažinojo. Nebuvo jokių šeimyninių santykių, tik „geri“ darbai, kurių neužtenka.

- Kalno pamokslą Jėzus baigia įžūliais teiginiais, kad tik Jis yra religinio gyvenimo kūrimo pagrindas (Mt 7, 24–27). Tai raginimas pasitikėti „šiais mano posakiais“, kad būtų atsisakyta visų kitų pagrindų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Kalno pamoksle Jėzus skrupulingai dekonstruoja fariziejišką gerų darbų religiją, nurodo į šventumą, didesnį už mūsų pačių, ir pasiūlo save kaip vienintelį religijos pagrindą. Norint priimti tai, ką Jėzus sako šiame pamoksle, reikia tikėti Jo Asmeniu.

Mato evangelijoje tikėjimas pabrėžiamas bent jau šiose eilutėse: Mato 8:10, 13, 26; 9:2, 22, 28-29; 12:21; 13:58; 14:31; 15:28; 16:8; 17:17; ir 18:6. Be to, Matas į šį mainą įtraukia labai aiškų Jėzaus kaip Dievo Sūnaus pristatymą: „Jis jiems pasakė: „O ką jūs manote, kad aš esu?“ Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, Sūnus. gyvojo Dievo.“ Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai Bar-Jonai, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano dangiškasis Tėvas“ (Mt 16, 15-17). ).

Morkaus evangelijoje yra bent šios nuorodos į tikėjimą Kristumi: Morkaus 1:15; 2:5; 4:40; 5:34, 36; 6:6; 9:19, 23, 42; 10:52; 11:23; ir 16:14 val. Luko evangelijoje matome bent šias eilutes, skatinančias tikėjimą Kristumi: Luko 5:20; 7:9, 50; 8:12, 25, 48, 50; 9:41; 12:28, 46; 17:19; 18:8, 42; ir 24:25 val. Jei ir toliau matysime Šventąjį Raštą kaip vientisą visumą, pamatysime, kad yra tik viena išganymo žinia, ir keturios evangelijos yra šios žinios pagrindas.

Evangelijose sekančiuose laiškuose nagrinėjama ta pati tema: išganymas tikėjimu Kristumi. Pagrindinė laiško romiečiams tema yra teisumas, ateinantis per Dievą, ir doktrina apie nuteisinimą malone per tikėjimą. Pagrindinė laiško galatams ir kolosiečiams tema yra ta pati. Laiške Hebrajams pabrėžiamas Kristaus, mūsų tikėjimo autoriaus ir tobulėjo, pranašumas ir tobulumas (Hebrajams 12:2). Pirmasis ir antrasis korintiečiams, Efeziečiams, Filipiečiams, 1 ir 2 Tesalonikiečiams, Timotiejaus ir Tito, Filemono, Jokūbo, 1 ir 2 Petro pastoraciniai laiškai – visi aprašo šventą gyvenimą tiek asmeniškai, tiek bendrai bažnyčioje, ir viltį ateitis, kuri turėtų būti natūralus gyvenimo Kristuje rezultatas. Trijuose Jono laiškuose pakartojami tikėjimo pagrindai ir įspėjami tų, kurie jais suabejotų, taip pat pagrindinė Judo tema. Apreiškimas, paskutinė Naujojo Testamento knyga, pristato paskutinį Dievo plano žmonijai veiksmą ir likimą tų, kurie laikosi to paties tikėjimo, išaiškinto visame Naujajame Testamente – tikėjimo tik Kristumi.