Kodėl Dievas leidžia geriems dalykams nutikti blogiems žmonėms?

Atsakymas



Šis klausimas panašus į priešingą: „Kodėl Dievas leidžia geriems žmonėms nutikti blogų dalykų? Abu klausimai susiję su stulbinančia neteisybe, kurią matome kiekvieną dieną. 73-oji psalmė yra mūsų atsakymas į tuos pačius klausimus, kurie kankino ir psalmininką. Atsidūręs siaubingame nelaimėje ir sielos agonijoje, jis rašo: Bet man kojos vos nepaslydo; Aš beveik buvau praradęs savo koją. Nes pavydėjau išdidiesiems, kai mačiau nedorėlių gerovę (Psalmyno 73:2-3).




Šios psalmės rašytojas buvo žmogus, vardu Asafas, vieno iš šventyklos chorų vadovas. Akivaizdu, kad jis nebuvo turtingas žmogus, o paskyrė savo gyvenimą tarnauti Dievui (žr. 1 Kronikų 25 skyrių). Tačiau, kaip ir mes, jis patyrė tam tikrų sunkumų ir suabejojo ​​viso to neteisybe. Jis stebėjo jį supančius piktus žmones, gyvenančius pagal savo taisykles, besimėgaujančius visais pasaulio turtais ir malonumais bei renkančius turtus. Jis skundžiasi: „Jie neturi kovų; jų kūnai sveiki ir stiprūs. Jie yra laisvi nuo įprastų žmogui naštų; jų nekankina žmonių negalavimai“ (Psalmyno 73:4–5).

Asafas žiūrėjo į tuos žmones, kurie neturėjo problemų. Jie galėjo apmokėti sąskaitas. Jie turėjo daug valgyti ir daug prabangos. Tačiau vargšas Asafas įstrigo vadovauti chorui ir stengtis gyventi dievotai. O dar blogiau tai, kad jo pasirinkimas tarnauti Dievui jam nepadėjo. Jis pradėjo pavydėti šiems žmonėms ir net abejoti Dievu, kodėl Jis leido taip nutikti!



Kaip dažnai susiduriame su Asafu? Mes skiriame savo gyvenimą tarnauti Dievui. Tada matome, kaip nedori, bedieviški žmonės aplink mus įgyja naujų daiktų, prabangių namų, paaukštinimų ir gražių drabužių, o mums sunku finansiškai. Atsakymas slypi likusioje psalmės dalyje. Asafas pavydėjo šiems piktiems žmonėms, kol suprato vieną labai svarbų dalyką. Kai jis įėjo į Dievo šventovę, jis visiškai suprato jų galutinį likimą: Kai bandžiau visa tai suprasti, mane slegia, kol įėjau į Dievo šventovę; tada supratau jų galutinį likimą. Tikrai pastatysite juos ant slidžios žemės; tu juos sugriuvai. Kaip staiga jie sunaikinami, visiškai nušluoti siaubo! Kaip sapnas pabudus, taip, Viešpatie, atsikėlęs, niekinsi juos kaip fantazijas (Psalmyno 73:16-20). Tie, kurie turi laikinus turtus žemėje, iš tikrųjų yra dvasiniai elgetos, nes neturi tikrų turtų – amžinojo gyvenimo.



Daug kartų nesuprantame, kas su mumis vyksta, ir nesuprantame, kaip veikia apvaizda. Kai Asafas įėjo į Dievo šventovę, jis pradėjo suprasti, kad jam nereikia pavydėti nedorėlių gerovės, nes jų gerovė yra iliuzija. Jis pradėjo suprasti, kad senovės apgavikas Šėtonas melavo, kad atitrauktų jį nuo Dievo tikrovės. Įėjęs į šventovę Asafas suprato, kad gerovė yra trumpalaikis išsipildymas, tarsi malonus sapnas, kuris džiugina tik trumpam, bet pabudę suprantame, kad tai netikra. Asafas priekaištauja dėl savo kvailumo. Jis prisipažįsta esąs beprasmis ir nemokantis pavydėti nedorėliams ar pavydėti žūstantiems. Tada jo mintys grįžo į jo paties laimę Dieve, kai suprato, kiek daugiau džiaugsmo, pilnatvės ir tikros dvasinės gerovės turi Kūrėjuje.

Galbūt neturėsime visko, ko norime čia, žemėje, bet vieną dieną klessime per visą amžinybę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Kai susigundome išbandyti kitą kelią, turėtume prisiminti, kad kitas kelias yra aklavietė (Mato 7:13). Tačiau siauras kelias prieš mus per Jėzų yra vienintelis kelias, vedantis į amžinąjį gyvenimą. Tai turėtų būti mūsų džiaugsmas ir paguoda. Ką aš turiu danguje, jei ne tave? Ir žemė neturi nieko, ko aš trokštu, išskyrus tave. Tie, kurie yra toli nuo tavęs, pražus; tu naikini visus tau neištikimus. Bet man gera būti šalia Dievo. Aš padariau Aukščiausiąjį Viešpatį savo prieglobsčiu. . . (Psalmė 73:25, 27–28)

Mums nereikia rūpintis savimi, kai atrodo, kad geri dalykai nutinka blogiems žmonėms. Mums tereikia sutelkti dėmesį į savo Kūrėją ir kasdien įžengti į Jo buvimą per Jo šventojo žodžio portalą. Ten rasime tiesą, pasitenkinimą, dvasinius turtus ir amžiną džiaugsmą.

Top